Shia musulmonai
Musulmonai šiitai Lietuvoje
Hidžabo realybė
Musulmonės moters apranga
Perpildyto metropolio spūstyje ir triukšme pasirodo vieniša figūra. Ji eina tvirtai, apsigobusi juodu drabužiu, kuris saugo ją nuo šio gyvenimo tironijos. Kol visi kiti aplink ją skuba lyg paklaikę, ji eina ramiai ir lengvai. Ramybė, kurią ji turi po šituo savo šydu, yra begalinė. Tai yra nepaprastas išsilaisvinimas. Ar tai yra princesė karališko kraujo? Ne. Ar ji valstybės valdovė? Ne. Tai kas gi yra ši ramybės moteris? Tai yra Hidžabo moteris. Moteris tarp daugelio moterų. Musulmonė Moteris.
Matyti moterį, apsidengusią nuo galvos iki kojų, nebėra retas dalykas daugelyje Vakarų didžiųjų miestų. Daugeliui vakariečių tai simbolizuoja priespaudą, kurią Islamas primeta moterims. Tačiau musulmonams, tai yra supratimas, kad Islamas galiausiai pasieks kiekvieną šios planetos kertelę. Tai nestebina, turint omenyje, kad Islamas yra sparčiausiai auganti religija Žemėje. Kas yra stebina vakariečius, yra tai, kad 7 iš 10 (70%) žmonių, kurie tampa musulmonais, yra moterys! Tai yra tos pačios moterys, kurios NORIAI pradeda laikytis Hidžabo be prievartos ir primetimo. Hidžabo moterys Londono, Paryžiaus, Niujorko miestuose ir t.t., nėra vien tik imigrantės, kurios ką tik išlipo iš laivo, kaip daugelis žmonių galvoja. Greičiau, daugelis iš jų yra aukšto intelekto moterys, turinčios gerą išsilavinimą. Moterys, kurios patyrė vakarietiškos priespaudos kartėlį. Skirtingų tautybių ir rasių moterys, kurios yra susivienijusios po Islamo vėliava.
Islamo pareiga
Nuo pat hidžabo pasirodymo Vakaruose, buvo vykdoma nuolatinė kompanija prieš šį kilnų aktą. Vakarų žiniasklaidos veidmainystė [1] yra akivaizdi daugelį metų, per jų pastovų Islamo ir Hidžabo puolimą. Nepaisant šitų bandymų, moterų nešiojančių hidžabą vis dar daugėja. Taigi, „išlaisvinimo“ ir „laisvės“ šalininkai pradėjo naują kampaniją. Jau kurį laiką, daugelis Vakarų kritikų atkakliai tvirtina, kad hidžabas nėra susijęs su Islamu. Jie tvirtina, kad tai yra kultūrinė praktika, o ne religinė. Tai buvo transliuojama Vakarų žiniasklaidos su jų marionečių, modernistų musulmonų, pagalba. Tokie žmonės kaip Dr. Zaki Badawi [2]paskelbė šią klaidingą nuomonę prieš keletą metų. Tai pasėjo painiavą neišmanančių musulmonų tarpe ir daugelis musulmonių moterų pasmerkė savo šio didingo pelno (privilegijos, atpildo) netekimui. Tai kokia yra šio klausimo realybė? Ar hidžabas yra privalomas?
Hidžab yra arabiškas žodis, kuris reiškia apdangalas, širma arba atskyrimas. Iš Islamo pusės, tai nurodo musulmonės moters aprangos būdą. Atsakydami į aukščiau pateiktą klausimą, kaip musulmonai mes nesidrovėdami sakome, Taip! Hidžabas YRA PRIVALOMAS! Įrodymų tam yra daug, bet dėl vietos stokos mes pacituosime tik du iš jų. Korane Allah sako:
„Ir pasakyk tikinčioms moterism nuleisti savo žvilgsnius ir saugoti savo kuklumą ir nedemonstruoti savo puošmenų, išskyrus tai, kas yra matoma įprastai, ir nuleisti savo šydus žemyn ant savo kaklų ir krūtinių...“ (Sura An-Nur 24:31).
Dėl žodžių: „...išskyrus tai, kas yra matoma įprastai...“, Islamo mokslininkai aiškina, kad šie žodžiai yra skirti moters rankoms ir veidui. Tai yra, kaip manoma, pagal Pranašo (taika jam) hadisą: „Aiša pranešė, kad Asmaa, Abu Bakro dukra, atėjo ten, kur buvo Allah Pasiuntinys, vilkėdama plonus, permatomus drabužius. Taigi Allah Pasiuntinys nusigręžė nuo jos sakydamas: ‚O Asmaa, kai moteris sulaukia menstruacinio amžiaus, NĖRA LEISTINA, kad kas nors iš jos kūno būtų matoma, išskyrus tai – ir jis parodė į jos veidą ir dvi rankas (delnus)“ [3]. Taigi hidžabas yra kažkas, kas TURI dengti visą moters kūną, išskyrus, jos veidą ir rankas. Tai NĖRA paprasta skarelė, kurią dėvi dauguma moterų, nes drobės gabalas ant galvos nepaslepia moters kūno dalių, kurios, kai neapsaugotos, yra didelės konkurencijos (kivirčų) rezultatas. Šalia viso kūno uždengimo, hidžabas taip pat turi kitus reikalavimus, kaip kad nebūti aptemptas, permatomas, per daug spalvingas arba panašus į vyro drabužius. Šios sąlygos taip pat yra nustatytos Islamo.
Hidžabo nauda
- Nuolankumas- Kai tuo tarpu kitos moterys yra priklausomos nuo modernios visuomenės spaudimo ir vergystės, musulmonės moterys yra tikrai laisvos nuo to. Vakaruose iš moterų yra laukiama, kad jos prisitaikytų prie liberalios mados (stiliaus), kuri yra keičiama kasdien. Ta madą ir lūkesčius dažnai nustato vyrai. Tokiu būdu, moterys tampa visuomenės ir vyrų vergėmis. Hidžabas yra išsilaisvinimas iš tos vergijos. Moterys, šiuo atveju, nebepaklūsta vyrui, o paklūsta Tobuliausiajam, Allah. Šis paklusnumas atneš tik gėrį, nes mes tikime, kad Allah yra Pats Maloniausiasis, Pats Teisingiausiasis. Vergystė tam, kuris pasižymi tokiais bruožais, yra apdovanojimo ir pasitenkinimo vergystė. Tai nėra vergystė, kuri išnaudoja ir engia tavo artimąjį (moterį), vien tik dėl to, kad tavo troškimai ir aistros siautėja.
Kaip Allah įsakymas, hidžabas suvienijo daugybę širdžių. Hidžabas nežino spalvos, tautybės, rasės, ūgio ar svorio. Per paklusnumą Allah‘ui, tai iš tikrųjų suvienija pasaulio moteris. Tokiu būdu šis susivienijimas pranoko visų moterų išsilaisvinimo judėjimų gretas. Krikščionių vienuolės, žydės, induizmo, sikizmo išpažinėjos, feministės, lesbietės, moterys boksininkės ir net moteriškos lyties gaujų narės, yra žinoma, kad jas suvienijo Islamas ir hidžabas. Tai tikrai yra jėga su kuria turi būti skaitomasi. Turi būti prisimenama, kad šį paklusnumo Allah‘ui aktą dauguma musulmonių moterų atlieka savanoriškai. Dauguma mano, kad tos, kurios buvo užaugintos kaip musulmonės, visada dėvėjo hidžabą. Vis dėlto, tai nėra tiesa. Daug musulmonių moterų (ypač Jungtinėje Karalystėje), kurios yra kilusios iš musulmonų šeimų, dažnai žino labai mažai apie Islamą. Kai jos atranda jo tikrąją reikšmę, dauguma iš jų noriai priima hidžabą paprasčiausiai norėdamos paklusti savo Kūrėjui, o ne dėl kažkokio išorinio spaudimo.
Hidžabo dėvėjimas nėra beprasmiškas veiksmas. Moteris gali patirti daug išbandymų ir vargų [4] dėl to, kad ji pakluso Allah‘ui. Bet šio žygio atlikimas niekada neliks nepastebėtas, Allah sako:
„Niekada Aš neleisiu pražūti veiksmams bet kurio iš jūsų vyro ar moters“ (Sura Al-Imran 3:195).
Šių nuolankumo veiksmų rezultatas bus amžinas apdovanojimas. Atlygis, kurio siekia visos musulmonės moterys. Atlygis vadinamas rojumi:
„Kad ir kas atliks dorus veiksmus – vyras ar moteris, ir jis yra tikintis, jis įžengs į rojų“ (Sura An-Nisa 4:124).
- Apsauga – Allah sako:
„O Pranaše! Pasakyk savo žmonoms ir savo dukroms, ir tikinčiųjų moterims uždengti savo šydais savo kūnus. Taip yra tinkamiausia, kad jos būtų atpažįstamos ir prie jų nebūtų priekabiaujama“ (Sura Al-Ahzab 33:59).
Viena iš svarbiausių hidžabo nauda yra tai, kad jis suteikia natūralią apsaugą moteriai. Dėvėdama hidžabą, moteris apsaugo save nuo siaučiančių vyro aistrų. Pagal savo prigimtį, vyras yra intensyvių aistrų būtybė. Hidžabas kontroliuoja tas aistras ir taip apsaugo ne tik moterį, bet taip pat ir vyrą. Seksualinių nusikaltimų vakaruose daugėja. Prievartavimai, priekabiavimas, užpuldinėjimai siekia epidemijos lygį. Be abejonės moterų apranga yra su tuo susijusi. Kai moterys vaikšto aplink, tiesiogine prasme, pusnuogės, kai kurie vyrai tai suvokia kaip signalą, kad jie gali daryti, ką tiktai nori. To rezultate moteris lieka išgąsdinta visam gyvenimui. Musulmonės moterys neturi šios problemos. Ji žino, kad kai ji vaikšto gatvėmis, vyrai nežiūri į ją. Kodėl? Todėl, kad jie neturi į ką žiūrėti! Ji jaučiasi kaip princesė, kuri yra apsaugota nuo savo valdų barbarų. Ramybė ir saugumas yra jaučiamas po vualiu. Hidžabo moteris neturi rodyti savo kūno tam, kad įgytų pagarbą. Jai nereikia laikyti iškištų savo „kąsnelių“, kad vyrai žavėtųsi ja. Jeigu vyras trokšta jos, tai turi būti dėl jos religingumo ar intelekto. Hidžabas jam neusteikia kito pasirinkimo. Ji yra moteris, kuri yra iš tikrųjų apsaugota nuo vyro prigimties. [5]
- Prigimtis – Moters prigimtis iš esmės skiriasi nuo vyro. Moterys yra drovesnės, švelnesnės ir globėjiškesnės nei vyrai. Tai yra priežastis, kodėl jas (Allah) pasirinko būti tobulomis vaikų gimdytojomis ir augintojomis. Hidžabas sustiprina šią moters prigimtį. Mes garbiname Allah dėl to, kad jis įsakė šį hidžabą pasauliui, kuriame mes gyvename siekdami pakeisti mūsų, kaip žmonių, tikrą prigimtį. Vyrai bando būti moterimis ir moterys bando būti vyrais. Žmonės yra trikdomi politinio teisingumo, kuris yra toks populiarus mūsų visuomenėse. Daugybė moterų prisidėjo prie feminizmo ir lesbianizmo judėjimų, šaukdamos kokie blogi ir despotiški yra vyrai. Bet kai kas nors pasižiūri į šias liūdnas būtybes, jų iliuzija yra aiški. Kol tvirtina nekenčiančios vyrų, jų drabužiai teigia priešingai. Trumpi plaukai, švarkai ir plienu dengtais galais batai yra šių moterų mada. Jų neapykanta vyrams tokia didelė, kad jų pačių išvaizda panaši į priešo! Kai kurios iš tų moterų griebėsi kraštutinumų ir užsiaugino veido plaukus. Baisi šių barzdotų damų išvaizda, yra pakankamas dalykas, kuris gali bet ką priversti atidėti jų pietus! Toks darkymasis yra toli gražu nenatūralus. O hidžabas leidžia moteriai išlikti moterimi. Hidžabas yra gerenis pasirinkimas nei būti pabaisa, moteris su hidžabu yra tartum austrė su nuostabiu perlu viduje. Jos moteriškumas lieka moteriškumu ir nėra paverčiamas vyriškumu. Tame nėra abejonės, tai yra TIKRA MOTERIS.
- Garbė – Priešingai, nei teigia žiniasklaidos pasakaitės, hidžabas suteikia moteriai garbingumo (orumo) kaip nei joks kitas drabužis nesuteikia. Daugeliui moterų drabužis sukurtas Versace ar Armani yra visa garbė, kurios joms reikia. Bet hidžabas turi kur kas daugiau orumo, nei tie beverčiai drabužiai. Podiumų rūbus sukūrė paprasti mirtingieji, o hidžabas kyla iš to, kuris yra nemirtingas, Allah. Jo dėka moteris turi didžiausią pagarbą. Musulmonai vyrai yra įpareigoti saugoti savo musulmones seseris nuo šio pasaulio korupcijos. Taip musulmonas neleis kažkam šaudyti akimis į jo žmoną, kalbinti ją ar priekabiauti prie jos. Musulmonės moters orumas reikalauja, kad taip nenutiktų. Kaip tai yra priešinga vakarų gyvenimui. Vyrai vakaruose nejaučia įsipareigojimų saugoti moteris nuo visuomenës skriaudų. Dėl tos priežasties vyras gali leisti savo žmonai būti striptizo šokėja, iškviečiama mergina ar net prostitute. Garbingumui vakaruose nėra vietos. Šis orumas gali būti įgyjamas tik iš Islamo ir jo Hidžabo.
Musulmonės moters orumas yra toks aukštas, kad mes tikime, kad visuomenės padėtis priklauso nuo jos moterų. Jeigu moterys yra korumpuotos ir amoralios, tada ir visuomenė bus korumpuota ir amorali. Jeigu moterys yra doros ir dievobaimingos, tai ir visuomenė bus dora ir dievobaiminga. Moterys yra tautos ugdytojos. Bet jei jos yra negarbingos ir korumpuotos, tada visuomenė bus neišauklėta ir panardinta neišprusime. Tai yra nemaloni padėtis visuomenei, kuri atmeta hidžabą. Tai yra kebli padėtis visoms Vakarų visuomenėms, kurios užsispyrusiai laikosi savo slegiančio gyvenimo būdo.
Tiems, kurie siekia atmesti hidžabą perskaitę šitai, tai jų praradimas galiausiai pasidarys akivaizdus. Bet tie, kurie stengiasi pamaloninti Allah šiuo veiksmu, gali būti tikri, kad šis gėris gali tik atnešti dar daugiau gėrio:
„Ar yra kitoks atlygis už gėrį – išskyrus gerumą?“ (Sura Ar-Rahman 55:60).
Pastabos:
1. Vakarų žiniasklaida smerkia hidžabą kaip engėjišką, bet yra gerai žinoma, kad daugelis laikraščių dažnai demonstruoja nuogų moterų nuotraukas. Tai žinoma, yra išlaisvinimas, kurį Vakarai tvirtina duodantys moterims!
2. Dr. Zaki Badawi yra apsišaukėlis muftijus, kuris deja yra matomas kaip Islamo visuomenės veikėjas. Prieš kažkiek metų Dr. Badawi pasirodė olandų televizijoje tvirtindamas, kad hidžabas nėra privalomas. Šis pranešimas sukėlė didelę sumaištį ir tapo rezultatu to, kad kai kurios moterys nusiėmė savo hidžabus.
3. Autentiškas – praneštas Al-Baihaqee.
4. Hidžabo dėvėjimas Vakaruose gali būti vargas daugeliui moterų. Vakarų veidmainiavimas yra toks, kad jie net negerbia pačių moterų pasirinkimo ir priverčia tas moteris išgyventi didžiulį psichologinį spaudimą. Prieš kelis metus dvi mergaitės Prancūzijoje netgi buvo išmestos iš mokyklos dėl to, kad dėvėjo hidžabą. Laisvei iš tikrųjų yra suteikta nauja reikšmė!
5. „Žvilgsnis pro hidžabą“ yra informatyvus pasakojimas apie gyvenimą nešiojant hidžabą. Autorė Khaula Nakata, tai yra hidžabo patirtis, matoma japonės moters, priėmusios Islamą, akimis.
Hidžabas
Hidžabo klausimas: suvaržymas ar išlaisvinimas?
„Kodėl musulmonės moterys turi dengti galvas?“ Šį klausimą užduoda tiek musulmonai, tiek ir nemusulmonai. Daugeliui moterų, tai yra tikriausias buvimo musulmone išbandymas.
Atsakymas į klausimą yra labai paprastas – musulmonės moterys laikosi HIDŽAB (galvos ir kūno apdengimas), nes Allah liepė joms taip daryti.
„O Pranaše, pasakyk savo žmonoms ir dukterims, ir tikinčioms moterims apsidengti rūbais (kai jos eina į lauką ar yra tarp vyrų). Taip yra geriau, kad jos gali būti atpažįstamos (kaip musulmonės) ir nebus trukdomos...“ (Koranas 33:59).
Kitos priežastys apima kuklumo reikalavimą iš abiejų – vyrų ir moterų. Tada abi lytys bus vertinamos už intelektą ir sugebėjimus vietoj išvaizdos ir seksualumo. Cituojama iranietė mokinė, kuri sako: „Mes norime, kad vyrai nustotų į mus žiūrėti kaip į sekso objektus, kaip jie visada darė. Mes norime, kad jie kreiptų dėmesį ne į mūsų išvaizdą, o į mūsų asmenybę ir protą. Mes norime, kad jie į mus žiūrėtų rimtai ir elgtųsi kaip su lygiomis, o ne vaikytųsi mūsų dėl mūsų kūnų ir fizinės išvaizdos“. Musulmonė moteris, kuri uždengia savo galvą, padaro pareiškimą apie savo tapatybę. Kiekvienas, kurias ją matys, žinos, kad ji yra musulmonė ir yra gero, moralaus charakterio. Daugelis musulmonių moterų, kurių apsidengimas yra užpildytas orumu ir savigarba, džiaugiasi, kad yra atpažįstamos kaip musulmonės moterys. Kaip tyra, kukli, nesutepta moteris, ji nenori, kad jos seksualumas sąveikautų su vyrais net mažiausiame laipsnyje. Moteris, kuri prisidengia save, slepia savo seksualumą, bet leidžia savo moteriškumui išryškėti.
Hidžabo klausimas musulmonėms moterims buvo diskusija, besitęsianti amžius, ir tikriausiai tęsis dar ilgai. Kai kurie mokyti žmonės nelaiko šio klausimo atviru diskusijoms ir mano, kad veido dengimas yra būtinas, bet dauguma laikosi nuomonės, kad tai nëra būtina. Tarpinės pozicijos laikosi tie, kurie tvirtina, kad paliepimai yra neaiškūs ir atviri individualiems sprendimams priklausomai nuo situacijos. Pranašo (taika jam) žmonos privalėjo dengti veidus, kad vyrai negalvotų apie jas seksualinėje išraiškoje, nes jos buvo „Tikinčiųjų motinos“, bet tas reikalavimas neapėmė kitų moterų.
Žodis „hidžab“ kilęs iš arabiško žodžio „hadžaba“, kuris reiškia pasislėpti iš akiračio arba maskuotis. Šiais laikais hidžabas reiškia kuklų musulmonės moters apsidengimą. Klausimas dabar yra: kokia yra to apsidengimo apimtis (mastas)? Koranas sako:
„Pasakyk tikintiems vyrams, kad jie turėtų nuleisti žvilgsnius ir saugoti savo kuklumą tai padidins jų tyrumą ir Allah yra gerai informuotas apie tai, ką jie daro. Ir pasakyk tikinčioms moterims, kad jos turėtų nuleisti jų žvilgsnius ir saugoti savo kuklumą ir jos neturėtų demonstruoti savo grožio ir puošmenų, išskyrus tai, kas paprastai turi būti matoma; kak jos turėtų nuleisti savo šydus ant krūtinių ir nedemonstruoti savo grožio, išskyrus, jų vyrams...“ (Koranas 24:30-31).
Korano eilės pateikia du pagrindinius įsakymus:
1. Moteris neturėtų rodyti savo grožio ar puošmenų, išskyrus tai, kas pasirodo dėl nekontroliuojamų faktorių, tokių kaip vėjas, kuris pakelia rūbus, ir
2. galvos apdangalas turi būti nuleistas taip, kad uždengtų plaukus, kaklą ir krūtinę.
Islamas neturi nustatytų standartų rūbų stiliui ar jų modeliui, kuriuos turi dėvėti musulmonai. Vis dėlto, yra kai kurie reikalavimai. Pirmasis iš tų reikalavimų yra kūno dalys, kurios turi būti uždengtos. Islamas turi du pamokymų ir vadovavimo šaltinius: pirmasis – Koranas, atskleistas Allah žodis ir antrasis – Hadisai, kitaip Pranašo Muhammedo (lai Allah palaimina jį), kurį Allah parinko būti pavyzdžiu žmonijai, tradicijos. Toliau pateikiamas Pranašo (taika jam) hadisas:
„Aisha pranešė, kad Asmaa, Abu Bakro dukra, atėjo pas Allah Pasiuntinį (taika jam) vilkėdama plonus drabužius. Jis priėjo prie jos ir pasakė: „O Asmaa! Kai mergaitė sulaukia menstuacijų amžiaus, nepridera, kad kas nors liktų viešai matoma, išskyrus tai ir tai. Jis parodė veidą ir rankas“ (Abu Dawood).
Antrasis reikalavimas yra laisvumas. Rūbai turi būti pakankamai laisvi, kad nebūtų demonstruojami moters kūno kontūrai. Vienas tinkamas kūno formų paslėpimo būdas yra apsigobimas apsiaustu ant visų kitų rūbų. Tačiau, jei rūbai yra pakankamai laisvi, išorinis drabužis nėra būtinas. Trečias reikalavimas yra storis. Drabužiai privalo būti pakankamai stori, kad nebūtų matoma odos spalva, kurią jie dengia arba kūno formos. Pranašas Muhammedas (lai Allah palaimina jį) išdėstė, kad vėlesnėse jo ummos kartose bus „moterys, kurios bus apsirengusios, bet nuogos ir ant jų viršugalvių (tai, kas atrodo kaip) kupranugarių kupros. Prakeik jas, jos yra tikrai prakeiktos“ (Muslim). Kitas reikalavimas yra bendra ori išvaizda. Drabužiai neturi pritraukti vyrų dėmesio moteriai. Jie neturi būti žibantys ir rėžiantys akį, kad kiekvienas pastebėtų rūbą ir moterį. Yra dar ir kiti reikalavimai:
1. Moteris neturi rengtis taip, kad atrodytų kaip vyras.
„Ibn Abbas atpasakoja: ‚Pranašas prakeikė vyrus, kurie atrodo kaip moterys ir moteris, kurios atrodo kaip vyrai“ (Bukhari).
2. Moteris neturi rengtis panašiai kaip netikintieji.
3. Drabužiai turi būti kuklūs, nepernelyg įmantrūs ir nepernelyg apdriskę gauti kitų žavėjimuisi ar simpatijai.
Dažnai pamirštamas faktas, kad modernūs Vakarietiški rūbai yra naujas išradimas. Žiūrint į moterų rūbus tokius, kokie jie buvo prieš septyniasdešimt metų, mes matome aprangą panašią į hidžabą. Tų aktyvių ir sunkiai dirbančių Vakarų moterų nevaržė jų rūbai, kuriuos sudarė ilgos, visą kūną dengiančios suknelės ir įvairių rūšių galvos apdangalai. Musulmonės moterys, kurios dėvi hidžabą, nemano, kad tai nepraktiška ar trukdo bet kokiai jų veiklai ir visuomeninei padėčiai (profesijai). Hidžabas nėra vien tik dengiantys rūbai, bet, kas yra dar svarbiau, tai yra elgesys, manieros, kalba ir pasirodymas visuomenėje. Rūbai yra tik vienas bendros esmės aspektas. Pagrindiniai musulmonių moterų aprangos reikalavimai tinka ir musulmonų vyrų aprangai, skirtumas yra daugiausiai tik laipsnyje. Kuklumas reikalauja, kad plotas tarp bambos ir kelių būtų uždengtas esant prie bet kokių žmonių, išskyrus žmoną. Vyrų drabužiai neturi atrodyti kaip moterų ir neturi būti aptempti ar provokuojantys. Musulmonas turėtų rengtis taip, kad būtų parodyta jo kaip musulmono tapatybė. Vyrams nėra leidžiama nešioti šilką ar auksą. Vis dėlto, šie abu dalykai yra leidžiami moterims.
Tiek vyrams, tiek moterims aprangos reikalavimai nėra skirti suvaržymui, bet greičiau, tai yra kelias, kurio dėka visuomenė funkcionuos prideramu, islamišku būdu.
Hidžabo privalumai
1. Paklusnumo aktas
Hidžabas yra paklusnumo Allahui aktas, Allah sako Korane: „Nedera tikinčiąjam, vyrui ar moteriai, kai Allah ir Jo Pasiuntinys paskelbia įsaką, elgtis savo nuožiūra. Ir kiekvienas, kuris nepaklūsta Allahui ir Jo Pranašui, lieka aiškioje nuodėmėje“ (Koranas 33:36).
Allah taip pat pasakė: „Ir pasakyk tikinčioms moterims nuleisti jų žvilgsnius (nežiūrėti į uždraustus dalykus) ir saugoti jų privačias vietas (nuo nelegalių seksualinių aktų ir pan.) ir nedemonstruoti savo puošmenų, išskyrus tai, kas (paprastai) yra matoma, kad jos turi nuleisti savo šydus ant jų Džujubihinna“ (Koranas 24:31).
2. Hidžabas yra IFFAH (kuklumas)
Allah (subhana wa'atala) hidžabo laikymąsi padarė tyrumo ir kuklumo apraiška. Allah sako: “O Pranaše! Pasakyk savo žmonoms ir savo dukroms, ir tikinčiųjų moterims nuleisti jų skraistes (šydus) ant jų kūnų (kai išeina į lauką). Tai labiausiai tinkama, kad jos būtų atpažįstamos ir nebūtų trukdomos (prie jų nebūtų kabinėjimąsi)” (Koranas 33:59). Šiame ajate pateikiamas įrodymas, kad aiškaus moters grožio atpažinimas yra žalingas jai.
3. Hidžabas yra Tahara (skaistumas)
Allah parodė mums hikma (išmintį) įsakydamas hidžabą: „Ir kai jūs jų prašote (Pranašo žmonų) ko nors, ko jūs norite, prašykite (klausk) iš už širmos (pertvaros), tai yra tyriau jūsų širdims ir jų širdims“ (Koranas 33:53).
Hidžabas skirtas didesniam tikinčių vyrų ir moterų širdžių tyrumui, nes jis apsaugo nuo širdies troškimų. Be hidžabo širdis gali geisti ir gali ne. Todėl širdis yra tyresnė, kai žvilgsnis yra blokuojamas (hidžabu) ir tokiu būdu akivaizdžiau yra užkertamas kelias fitna‘i (blogiems veiksmams). Hidžabas nutraukia blogas mintis ir liguistų širdžių godumą:
„Nebūkite švelnios kalboje, kad jis, kurio širdyje yra liga (veidmainiavimo ar svetimavimo troškimas ir t.t.), būtų pašalinta (jam nekiltų nedorų minčių), bet kalbėkite garbingu būdu“ (Koranas 33:32).
4. Hidžabas yra Apsauga
Pranašas (taika jam) pasakė: „Allah, Aukščiausiasis, yra Rojus, yra Ha'yeii (Drovus), Sit'tyr (Skydas). Jis mėgsta Haya' (Drovumą) ir Sitr (Apsidengimą)“. Pranašas (taika jam) taipogi pasakė: „Bet kuri moteris, kuri nusirengs kitur, o ne savo vyro namuose (su tikslu neteisėtai pasirodyti), sulaužo Allah‘o jai suteiktą skydą (apsaugą)“. Hadisas parodo, kad priklausomai nuo įvykdytų veiksmų, bus arba apdovanota (jai geri veiksmai), arba nubausta (jai blogi).
5. Hidžabas yra Taqwah (Teisingumas)
Allah sako Korane: „O Adomo vaikai! Mes davėme jums drabužius, kad jūs prisidengtumėt (pridengtumėt savo privačias vietas ir pan.) ir kaip puošmenas. Bet dorumo apdaras yra geriausia“ (Koranas, 7:26). Bet šiandien plačiai paplitusios pasaulyje aprangos formos yra dažniausiai skirtos parodymui, o ne moters kūno apdengimui ir apsaugai. Vis dėlto tikinčių moterų tikslas yra apsaugoti savo kūnus ir apdengti savo privačias vietas vykdant Allah‘o nurodymą. Tai yra Taqwah (teisingumo, dorumo) veiksmas.
6. Hidžabas yra Imaan (Tikėjimas)
Daugeliu atvejų Allah Korane mini hidžabą, kaip „tikinčių moterų“, Al-Mo'minat, pareigą. Aiša, Pranašo (taika jam) žmona, kreipėsi į kelias moteris iš Banu Tamym genties, kurios atėjo jos aplankyti ir buvo apsirengusios plonais drabužiais, jų apranga buvo netinkama: „Jeigu iš tikrųjų jūs esate tikinčios moterys, tada tikrai tai nėra tikinčios moters apranga, bet jeigu jūs nesate tikinčios moterys, tada mėgaukitės tuo“.
7. Hidžabas yra Ha'ya (Drovumas)
Yra du autentiški hadisai, kurie teigia: „Kiekviena religija turi moralumą ir Islamo moralumas yra ha'ya“ ir „Drovumas yra iš tikėjimo, o tikėjimas yra Al-Džannah (rojuje). Hidžabas atitinka natūralų drovumą, kuris yra moters prigimties dalis.
8. Hidžabas yra Ghyrah
Hidžabas atitinka natūralų Ghyrah jausmą, kuris yra esminis (vidinis) dorame žmoguje, kuriam nepatinka, kai žmonės žiūri į jo žmoną ar dukteris. Ghyrah yra valdanti emocija, kuri verčia dorą vyrą saugoti giminaitę moterį nuo nepažįstamųjų (svetimų žmonių). Doras MUSULMONAS vyras turi Ghyrah VISOMS MUSULMONĖMS moterims, atsakydamas geismams ir troškimams, vyrai žiūri (su geismu) į kitas moteris ir jie neprieštarauja, kad kiti vyrai darytų tą patį su jų žmonomis ir dukromis. Lyčių maišymasis ir hidžabo nebuvimas sunaikina Ghyrah vyro viduje. Islamas laiko Ghyrah neatskiriama tikėjimo dalimi. Žmonos ar dukros, ar bet kurios kitos musulmonės moters orumas privalo būti nepaprastai gerbiamas ir ginamas.
MOTERS APRANGA KORANE
Kodėl moterys turi uždengti tam tikras kūno dalis?
Moterys Korane yra pavadintos „zynah“, t.y. visos žmonijos puošmena ir grožis.
„Puošmenos žmonėms yra žemiški malonumai, tokie kaip moterys, vaikų turėjimas, sukaupti aukso ir sidabro turtai, treniruoti žirgai, naminiai gyvuliai ir pasėliai. Visa tai yra šio pasaulio dovanos, bet pas Allah laukia kur kas geresnė buveinė“ (3:14).
Kadangi moterys yra puošmena ar viliojimas (zynah), joms yra būtina uždengti tam tikras kūno vietas. Pastaba, kad moterys yra žmonijos puošmena yra gana akivaizdu visame pasaulyje ir visose visuomenėse. Žiniasklaida yra vienas iš pavyzdžių, kur ji yra visai akivaizdžiai reklamuojama ir padaryta kaip vilionė vyrams. Šiuo metu kadangi moterys yra atvira atrakcija žmonijai dėl jų kūnų ypatybių, ji privalo uždengti tam tikras kūno vietas viešumoje. Bet prieš mums pažiūrint, kokios yra jos aprangos fizinės sudedamosios dalys, pažiūrėkime, ką Koranas vadina geriausia apranga.
Kokia yra geriausia apranga?
„O Adomo vaikai! Be abejo, Mes atsiuntėme jums apdarus, kurie uždengtų jūsų gėdą ir būtų geri apsiaustai. Ir Pamaldumo „taqwa“ apdangalas yra geriausia. Tai yra iš Allah Ayat (Ženklų), galbūt jie priims priminimą“ (7:26).
Šis posmas sako, kad geriausias drabužis yra „taqwa“ arba pamaldumo apsiaustas. Prieš apsivilkdami bet kokį fizinį drabužį, mes turėtume pasipuošti „taqwa“ apdangalu, nes be šito mes linkstame prie šėtoniškų žmonių begėdiškų intencijų (žiūr. Koranas, 7:27).
Moters aprangos viešumoje sudėtinės dalys
Moters kūno dalys, kurios turi būti uždengtos viešumoje, yra paminėtos Korane 24:31. Allah per savo Pasiuntinį mums praneša:
"Wa qul lilmumina_ti yagdudna min absa_rihin na wa yahfazna furu_jahun na wa la_ yubdina zinatahun na il la_ ma_ zahara minha_ wal yadribna bikhumurihin na ala_ juyu_bihin na wa la_ yubdina zinatahun na ila_ libuu_latihin na au a_ba_ ihin na au a_ba_i buu_latihin na au abna_ ihin na au abna_i buu_latihin na au ikhwa_nihin na au bani ihwa_nihin na au bani ahwa_tihin na au nisa_ ihin na au ma_ malakat aima_nuhun na awit ta_ bi ina ghairil ulil irbati minar rija_li awit tiflil lazina lamyaz haru_ ala_ aura_tin nisa_i wala_ yadrib na biarjulihin na liyulama ma_ yukhfina min zinatihin na wa tu_bu_ ilal la_hi jamian ay yuhal muminu_na la'al lakum tuflihu_" .
„Ir pasakyk Tikinčioms Moterims nuleisti žvilgsnius ir saugoti savo privačias dalis. Ir jos neturi viešai rodyti savo puošmenų „zinatahunne“, išskyrus tai, kas yra teisėtai leidžiama. Ir jos turėtų uždėti savo apdangalus „khummerahenne“ ant jų krūtinių (užančių). Ir jos neturi rodyti savo puošmenų, išskyrus savo vyrams ar savo tėvams, ar vyrų tėvams, ar savo sūnums, ar savo vyrų sūnums, ar savo broliams, ar brolių sūnums, ar seserų sūnums, ar jų moterims, ar tiems, kuriuos jų dešinė ranka valdo, ar nesubrendusiems berniukams, ar mažiems vaikams, kurie nesupranta moters nuogumo. Ir jos neturi trepsėti kojomis, kad nebūtų parodytos jų paslėptos puošmenos. O Tikintieji, atsisukite visi kartu į Allah ir galbūt jums pasiseks“ (24:31).
Iš šio posmo kyla šie punktai:
1. Moterys turi dviejų rūšių „zynah“, t.y. grožį ir puošmenas.
(a) „mazahara minha“ – tai, kas yra akivaizdu iš jų puošmenų ir grožio.
(b) „mayukhfaina min zinata hunne“ – tai, kas yra paslėpta iš jų puošmenų.
2. Ji turi uždengti viešumoje viską, išskyrus tai, kas yra akivaizdu iš jos puošmenų. „Ma zahara minha“, tai yra parodomos vietos, kurių uždengimas suvaržytų kasdieninį darbą ir turi būti atidengtos atliekant apsiplovimą (žiūr. Koranas, 5:6). Kitokios rūšies „zynah“ arba moters puošmenos, apibūdintos aukščiau esančiame posme, yra vadinamos „ma yukhfaina min zinata hunne“, tai reiškia, tai kas yra paslėpta iš jų puošmenų. Šios rūšies puošmenos yra tos, kurios tampa matomos, kai moteris trepsi kojomis ar vaikšto. Allah įsakė šios rūšies puošmenas laikyti uždengtas visą laiką. Taigi drabužiai turi būti pakankamai laisvi, kad nebūtų parodytos kūno formos ir ypatybės, kurios tampa akivaizdžios, kai moteris trepsi kojomis ar vaikšto.
3. Jos turi uždėti savo apdangalus ar skraistes ant savo krūtinių. <wa le yazribanne be khummureheene a'laa jyuub'ehenne> Suroje 33:59 joms taip pat yra liepta apsidengti jų išoriniais apsiaustais “džalabyb”, kai eina į viešumą:
“O Nabi! Pasakyk savo žmonoms ir savo dukroms, ir tikinčiųjų moterims, kad jos apsidengtų išoriniais apsiaustais arčiau savęs (kol viešumoje); taip bus tinkamiau, kad jos galės būti atpažįstamos, taigi jos nebus trukdomos; ir Allah yra Atleidžiantis, Gailestingas” (33:59).
Remiantis aukščiau esančiu posmu viešumoje ji turi apsigaubti “Džilbaab” ar kitokiu apsiaustu.
4. Su gerai uždengta krūtine ir pakankamai laisvais drabužiais, kad nebūtų parodytos jos paslėptos puošmenos, ji turi išlaikyti šią drabužių rūšį viešumoje visada. Išimtys yra tik šios:
(a) Vyras
(b) Tėvai (taip pat ir seneliai)
(c) Jų vyrų tėvai
(d) Jų sūnūs
(e) Jų vyrų sūnūs
(f) Jų broliai
(g) Jų brolių sūnūs
(h) Jų seserų sūnūs
(i) Jų moterys
(j) Tie, kuriuos valdo jų dešinė ranka
(k) Tie, kurie jų įtakoje, išskyrus subrendusius vyrus
(l) Maži vaikai, kurie nesupranta moters nuogumo.
Kaip tikinčios moterys turi elgtis su negiminaičiais vyrais?
Kalbant apie negiminaičius vyrus arba nepažįstamuosius tikinčios moterys yra informuotos apie elgesį, kurio jos turėtų laikytis. Allah mum informuoja per Nabi:
„O Nabi Moterys! Jūs nesate tokios kaip visos kitos moterys; Jeigu jūs bijote Dievo, tada nebūkite švelnios (savo) kalboje, kad tas, kurio širdyje yra liga, gali geisti jūsų“ (33:32).
„Niqab“ nėra privalomas
Vardydamas tas kūno dalis, kurios turi būti uždengtos, Koranas taip pat pateikia mums įrodymus, kurie atmeta tvirtinimus tų, kurie prideda „Niqab“ (šydą, veido uždangalą) kaip moters aprangos, kurią nustatė Allah, sudedamąją dalį.
Marijos pavyzdys
Marija, Jėzaus (taika jam) motina, yra paminėta Korane kaip moteris pasirinkta ir apvalyta iš visų moterų, iš visų pasaulių.
„Ir kai angelai pasakė: „O Marija! Tikrai Allah pasirinko tave ir išgrynino tave ir pasirinko tave iš visų moterų, visų pasaulių“ (3:42).
Ji buvo parodyta kaip pavyzdys tikintiesiems ir jos elgesys yra pavadintas pavyzdžiu.
„Allah duoda pavyzdį tiems, kurie tiki... Marija, Imran dukra, kuri saugojo savo skaistybę, taigi Mes įkvėpėme į ją iš Mūsų įkvėpimo ir ji priėmė jos Sustiprintojo ir Jo knygų tiesą ir ji buvo iš paklusniųjų (nuolankiųjų)“ (66:11-12).
Stebėdami jos elgesį, kuris yra minimas Korane, mes matome, kad kai ji pasirodo po atsiskyrimo su mažu Jėzumi, jos žmonės atpažįsta ją. Jeigu ji būtų dėvėjusi „Niqab“, kuris dengtų jos veidą, jos žmonės nebūtų jos tuojau pat atpažinę, kai tik ji pasirodė po atsiskyrimo. Iš to mes suprantame, kad ji nedėvėjo veido uždangalo (niqab), kaip minima šiose eilėse:
„Ir ji atėjo pas savo žmones su juo, nešdamasi jį (su savimi). Jie (atpažinę ją) pasakė: „O Marija! Tikrai tu padarei keistą dalyką. O Harūn sese! Tavo tėvas nebuvo blogas žmogus ir tavo motina nebuvo nedora moteris“. Bet ji parodė į jį. Jie pasakė: „Kaip mes turėtume kalbėti su tuo, kuris yra kūdikis lopšyje?“ Jis (Jėzus) pasakė: „Tikrai aš esu Allah tarnas; Jis davė man Knygą ir padarė mane Nabi (Pranašu)“ (19:27-30).
Tai, kad Mariją atpažino jos žmonės, parodo, kad ji nedėvėjo „niqab“, kad apsaugotų savo veidą nuo kitų matymo.
Korane yra ir kiti įrodymai, paneigiantys „niqab“ dėvėjimo praktiką. Kai Allah informuoja Pranašą (taika jam) santuokos klausimais, Jis toliau primena:
„Šalia šių, tau nėra leidžiama vesti kitas moteris ir nėra leidžiama tau iškeisti savo žmonų į kitų žmonas, išskyrus tas, ką valdo tavo dešinė ranka, nors galbūt jų grožis tave trauks ir Allah yra Akylas visiems dalykams“ (33:52).
Viršuje esančiose eilėse yra aiškiai matoma, kad Pranašas (taika jam) taip pat galėjo matyti „husn“, t.y. moters grožį, ir tai aiškiai parodo, kad moterys, kurios nebuvo Pranašo (taika jam) giminaitės, nedėvėjo „niqab“ arba skraisčių, dengiančių jų veidus, kai jos pasirodydavo prieš jį. Mes privalome suvokti, kad priskyrimas Allah‘ui bet ko, ko Jis iš tikrųjų neįsakė, yra labai sunkus nusikaltimas iš mūsų pusės. Allah mus informavo per Savo Pasiuntinį, kad priskyrimas Allah‘ui bet ko, ko Jis nepadarė privalomu yra „haraam“, t.y. uždrausta, sekantis posmas teigia:
„Sakyk: Tikrai mano sustiprintojas uždraudė (padarė haraam) nedorybes, tiek tas, kurios yra akivaizdžios, tiek ir tas, kurios yra paslėptos, ir nuodėmes ir maištavimą be teisingumo, ir tai, ką jūs priskiriate Allah‘ui, ko Jis neįgaliojo, ir tai, ką jūs sakote prieš Allah, ko jūs nežinote“ (7:33).
Joks Korano posmas nepadarė „niqab“ privalomu, tai yra kultūrinė pagonių genčių ir netikinčiųjų praktika. Koranas taip pat apibūdina netikinčiuosius – kurie dengdavo save savo apsiaustais. Allah mus informuoja per Nojų:
„Ir bet kada, kai Aš kviesdavau juos klausyti tavęs ir kad tu galėtum jiems atleisti, jie užsikišdavo pirštais ausis, užsidengdavo savo apsiaustais ir toliau atkakliai pūsdavosi iš pasididžiavimo“ (71:7).
Mes turėtumėme stengtis paveikti save ir pasitaisyti vadovaudamiesi Koranu.
Ar gali moterys kalbėtis su tais vyrais, kurie nėra jų giminaičiai (nėra jų sutuoktiniai)?
Kokiomis aplinkybėmis?
Korane mes turime Mozės pavyzdį, jis yra parodomas besikalbantis su dviem moterimis, kurios dar nėra jo žmonos. Šis pokalbis aiškiai parodo, kad moterys gali kalbëtis su vyrais, kurie nėra jų giminaičiai, su sąlyga, kad tai yra svarbus pokalbis, o ne dėl linksmumo, nes tai uždrausta 33:32 posme. Sekantys posmai parodo Mozės pokalbį su negiminaitėmis moterimis.
„Ir kai jis atėjo prie Madyan vandens telkinio, jis rado prie jo grupę vyrų, kurie girdė (jų avis), ir jis rado šalia jų dvi moteris, kurios neleido artyn (savo avių). Jis paklausė: Kas jums yra? Jos pasakė: Mes negalime girdytis, kol aviganiai nepatrauks (savo avių) nuo vandens ir mūsų tėvas yra labai senas žmogus. Taigi jis pagirdė ( jų avis) už jas, tada grįžo į šešėlį ir pasakė: Mano Sustiprintojau! Man reikia ko nors gero, ką Tu gali atsiųsti man. Tada viena iš moterų priėjo prie jo nedrąsiai. Ji pasakė: Mano tėvas kviečia tave, kad galėtų atsilyginti tau už tai, kad pagirdei už mus. Taigi kai jis atėjo pas jį ir papasakojo viską, jis pasakė: Nebijok, tu esi apsaugotas nuo neteisingų žmonių“ (28:23-25).
Šis pavyzdys, kuris vaizduoja Allah Pasiuntinio pokalbį su dviem netekėjusiomis merginomis, yra aiškus rodiklis, kad moterys gali kalbėti su negiminaičiais vyrais, su sąlyga, kad pokalbio tikslas yra svarbus ir neperžengia Allah palieptų ribų.
Ar gali moterys dirbti pragyvenimui?
Nors šeimos aprūpinimo atsakomybė buvo paskirta vyrui, bet jei yra reikalinga, moteris taip pat gali dirbti pragyvenimui:
„Negeisk to, ką Allah suteikė vieniems daugiau nei kitiems. Vyrai turi dalį iš to, ką jie uždirbo ir moterys turi dalį iš to, ką jos uždirbo. Ir prašyk Allah Jo malonės. Tikrai Allah turi žinias apie viską“ (4:32).
Apie kitų privatumą – susitikimas su žmonėmis gavus leidimą
„O jūs, kurie tikite! Neįeikite į kieno nors kito namus, išskyrus savo, KOL NEPAPRAŠĖTE LEIDIMO ir nepasveikinote jų gyventojų tai yra geriau jums, kad jūs būtumėt atidūs. Bet jeigu jūs nieko nerandate ten, tada neįeikite, kol jums nėra duotas leidimas; ir jeigu jums yra pasakyta: Eik atgal, tada eikite atgal; tai yra skaičiau jums; ir Allah yra žinantis, ką jūs darote“ (24:27-28).
Tikintys vyrai taip pat turi laikytis deramo elgesio
„Pasakyk tikintiems vyrams, kad jie nuleistų žemyn savo žvilgsnius ir saugotų savo tyrumą tai yra geriau jiems; tikrai Allah žino viską, ką jie daro“ (24:30).
Tikintieji saugo savo tyrumą, šis jų bruožas yra smulkiau paaiškintas 23 Suroje:
„Sėkmingi tikrai yra Tikintieji. Tie, kurie yra nuolankūs jų maldoje (Salat). Ir kurie laikosi nuošaliai nuo to, kas yra niekinga. Ir kurie duoda Zakat (išmaldą), ir kurie saugo savo tyrumą. Išskyrus prieš savo partnerius (draugus, sutuoktinius) arba tuos, kuriuos valdų jų dešinė ranka, tai jiems nėra peiktina. Bet kas stengiasi eiti toliau to, jie peržengia ribas“ (23:1-7).
Sprendžiant iš posmų aprangos normos gali būti apibūdintos šitaip:
• Drabužiai turi būti pakankamai laisvi, kad akivaizdžios kūno dalys nebūtų matomos moteriai judant. (24:31)
• Papildomas apdangalas (khummar) turėtų dengti krūtinę. (24:31)
• Tik tos moters kūno dalys, kurios yra savaime akivaizdžios iš moters puošmenų, t.y. tos vietos, kurios yra akivaizdžios nepriklausomai ar moteris eina, ar ramiai stovi „ma zahara minha“ (24:31) yra paliekamos matomos.
• Kalbėdama neturi būti pernelyg paslaugi savo kalboje. (33:32).
• Neturi puoštis per daug, nes jos jau savaime yra „zynah“ – žmonijos papuošalas. (33:33) ir (3:14)
Viena svarbi priežastis, kurią Koranas mums duoda kaip atsakymą į klausimą, kodėl tikinti moteris turėtų laikytis tinkamo aprangos būdo, yra duota (33:59) „zalika adna ayyu'rafna fa lla yuzaina“ „Tai (aprangos normų turėtų būti laikomąsi), kad jos galėtų būti atpažįstamos ir prie jų nebūtų priekabiaujama“.
O kas apie galvos apdangalų ir šydų tradiciją?
Galvos apdangalai yra aiškiai paminėti ne Korane, o BIBLIJOJE kaip Šv. Pauliaus pamokymai:
„Bet kiekviena Moteris, kuri melsis arba pranašaus su NEUŽDENGTA GALVA užtrauks gėdą savo galvai, nes tai yra vienas ir tas pats kaip kad jos galva būtų nuskusta. Jeigu moteris nėra prisidengusi, leiskite jai taip pat būti nukirptai. Bet jei tai yra gėdinga moteriai būti nukirptai ar nuskustai, LEISKITE JAI BŪTI PRISIDENGUSIAI“. (1 Korintiečiams 11:5-6)
Taip pat tradicinis judėjų mokymas turi aprangos rūšį, kuri yra žinoma šiandien tarp daugelio moterų, t.y. vien tik akys matomos. Turėtų būti pastebėta, kad Korane mes taip pat esame informuoti apie kai kuriuos netikinčiuosius, kurie „slepiasi po apsiaustais“. Ar tu gali atskirti tuos žmones?
„Viešpatie! Jie apgaubia savo krūtines, lyg galėtų paslėpti savo priešiškumą Dievui. Net, kai jie PASISLEPIA PO SAVO APSIAUSTAIS Jis žino, ką jie slepia ir ką jie parodo: Jis žino gerai (didžiausias paslaptis) širdžių“ (11:5).
„Ir kiekvieną kartą, kai Aš kviečiau juos, kad Visagalis atleistų jiems, jie pirštais užsikišdavo ausis, PASISLĖPDAVO PO SAVO APSIAUSTAIS ir atkakliai pūsdavosi iš pasididžiavimo“ (71:7).
„O Allah! Vesk mus Savo tiesiu keliu! Keliu tų, kurie turi Tavo palaiminimą, ne tų, kurie verti Tavo bausmės ir ne tų, kurie paklydime!
Moteris Islame
Islame egzistuoja tikrasis lygiateisiškumas tarp vyro ir moters. Kas liečia vakarietišką lygiateisiškumą, tai islamas nepriima ir atmeta tokį „lygiateisiškumą“ ir „laisvę“. Niekas negali neigti, kad fiziškai vyrai ir moterys yra skirtingi (vyrai fiziškai stipresni, moterys – silpnesnės ir jausmingesnės). Kas liečia protinį ir dvasinį tobulėjimą, tai Allah‘as suteikë tiek vyrams, tiek moterims vienodas teises ir galimybes savęs tobulinimo ir priartėjimo prie Dievo kelyje.
Moteriai islame skiriama pati garbingiausia ir švenčiausia vieta, visuomenėje ji kaip žemčiūgas tarp paprastų akmenų. Viena iš moters pareigų yra vaikų auklėjimas. Naujos kartos auklėjimas yra nepaprastas ir nelengvas darbas, juk nuo šito priklauso visos visuomenės dvasinė būsena, nes būtent šeimoje užauga būsimieji aktyvūs visuomenės nariai. Vakarų visuomenėje egzistuoja neteisingas laisvės ir moterų teisių supratimas. Moterų feminisčių susivienijimai Vakaruose yra neteisybės ir spaudimo moterims padarinys, nors mums dažnai tenka girdėti iš Vakarų masinės informacijos priemonių apie tai, kad moteris islame neturi jokių teisių. Vis dėlto feministinių organizacijų egzistavimas Vakaruose rodo tai, kad būtent Vakarų visuomenėje reikalai dėl moterų teisių yra ne patys geriausi. Moterų laisvė islame nereiškia, kad moterų pareiga užsiimti per sunkiu fiziniu darbu ar nenuleidžiant rankų dirbti vienodai su vyrais. Tai propaguoja kai kurių šalių valdžios organai, tuo pačiu pareikšdami, kad jie neva deda visas jėgas ir nori išlaisvinti moterį ir grąžinti jos teises. O jeigu moterys iš tikrųjų žinotų apie savo tikras teises ir laisvę, nurodytas Allah‘o, mūsų kūrėjo ir pasaulių Viešpaties! Jos nei už ką nepasiduotų apgaulingiems kvietimams ir propagandininkų lozungams, vedantiems į išgalvotą miražą. Dėl drabužių dera paminėti, kad islame uždrausta dėvėti nepadorius drabužius, kurie dažnai būna ištvirkimo ir nuodėmių visuomenėje šaltinis. Islamiška apranga apsaugo moters orumą, tikrąją metafizinę laisvę ir yra patikima apsauga visuomenėje nuo pasileidimo ir nusikaltimų. Daugelis sociologų, tyrinėtojų ir psichologų teigia, kad dauguma nusikaltimų Vakaruose vienaip ar kitaip susiję su moterų pasileidimu. Žiūrint iš islamo moralės pusės, moterų laisvė, propaguojama Vakaruose, neša pragaištingas pasekmes žmogiškąjai sąmonei ir visumoje žmogiškąjai bendruomenei.
Islamas ir moterų padėtis
Moterų laisvės šalininkai Vakaruose neturi jokio supratimo apie tą revoliucinį šuolį į priekį už moterų laisvę, kurią įgyvendino islamas. Iki islamo atsiradimo moterų padėtis visuomenėje buvo pati blogiausia.
Islamas skelbia, kad Dievo akyse nėra skirtumo tarp vyro ir moters. Kiekvienas turi vienodas teises ir galimybes savęs tobulinimui. Allah‘ui visi žmonių skirtumai apsiriboja pamaldume, dvasinėse ir moralinėse savybėse. Tai atverta tiek vyrams, tiek ir moterims, besiveržiantiems pasiekti šį pranašđumo pavidalą.
O Paskutiniojo Teismo dieną kiekviena siela teisiama nepriklausomai nuo lyties, priklausomai nuo savo veiksmų rezultato. Kaip sakoma 16-oje suroje, 57-ame ajete „Kas įvykdė gerą, vyras ar žmona, ir jis tikintis, Mes atgaivinsim jo gyvenimą gėriu ir duosim jam atlygį dar geresnį, nei tai, ką jie darė“. Islamas žiūri į vyrus ir moteris kaip papildančius vienas kitą. Šventajame Korane 3-ioje suroje, 195-ame ajate sakoma: “Ir atsakė jiems jų Viešpats:“ Aš nesunaikinsiu veiksmų nei vieno iš jūsų, nei vyro, nei moters. Vieni jūs iš kitų“.
Iki netolimų laikų Vakaruose egzistavo neteisingas požiūris į moteris ir tik įtakojami islamo kultūros Vakarai pakeitė nuostatą į moterį. XIX a. Prancūzijos religiniai veikėjai po svarstymų nusprendė:“ Moteris yra žmogiškas sutvėrimas, bet sukurtas tam, kad tarnautų vyrui“. Iki netolimų laikų moterys Europos šalyse neturėjo teisės į nuosavybę. Anglijoje iki 1850 metų moterų neskaičiavo, kai buvo vykdomas visuotinis gyventojų surašymas. 1882 metais Britanijos įstatymas, neturintis precedento šalies istorijoje, pirmą kartą suteikė moterims teisę tvarkyti savo nuosavybę ir uždirbtus pinigus. Henrikas VIII savo laiku netgi uždraudė moterims studijuoti Bibliją, kai pradėjo atsirasti pirmieji angliški vertimai.
Prieš 14 amžių islamas leido visišką finansinę moterų nepriklausomybę, jų teisę valdyti ir naudotis nuosavybe be vyrų priežiūros ar kontrolės. O taip pat savarankiškai tvarkyti verslą ir visus reikalus, liečiančius jo augimą (didėjimą) ir nuostolius (mažėjimą), įskaitant dovanojimo dokumentų įforminimą. 17-oje suroje, 32-ame ajate sakoma:“ Nenorėkite to, ką jos įsigijo. Prašykite Allah‘o Jo palaiminimo, iš tiesų, Allah‘as žino visus dalykus!“
Šalia nuosavybės teisių islamas davė moterims vertę, laisvę ir nepriklausomybę. Tai taip pat liečia ir vedybų klausimus. Santuoka yra pats svarbiausias momentas moters ir vyro gyvenime. Islamas padarė viską, kad aprūpintų ją santuokoje ir duotų jai galimybę peržiūrėti finansinius, o taip pat ir kitus klausimus iki santuokos sudarymo. Šiandien daugybė moterų Rytuose priverstos gyventi pagal neprideramą (netinkamą) gyvenimo būdą, bet tai iššaukė islamo nežinojimas. Tai vyksta taip pat dėl religinių įsakymų (pamokymų) nepaisymo politinėse, socialinėse ir finansinėse sferose.
Skurdas, primestas Vakarų, yra svarbi tokių sąlygų priežastis, kuriose yra priverstos gyventi Rytų moterys. Egzistuoja klasinė nelygybė, o vargingi visuomenės sluoksniai yra bado ir nelaimių aukos. Būtent Vakarų ideologija tapo moterų atsilikimo ir prislėgtos nuotaikos priežastimi.
Sutuoktinių teisės ir meilė šeimoje (1)
„ Iš Jo ženklų – kad Jis sukūrė jums ir iš jūsų pačių žmonas,
kad jūs gyventumėte su jomis, sukūrė tarp jūsų meilę ir gerumą.
Iš tiesų tame – ženklai žmonėms, kurie mąsto!..“
Šventasis Koranas. Sura 30, ajatas 21.
Šeima, kaip aukščiausias civilizacijos kūrinys, egzistuoja tam, kad išreikšti įgimtus jausmus, sielos aistrą, netūralius susitikimo, draugystės ir rūpesčio poreikius. Pagrindinė misija, kurios vykdymą prisiėmė islamas – tai žmogaus gyvenimo organizavimas, jo gelbėjimas nuo chaoso ir žūties pasitelkiant įstatymus, vertybes ir moralę. Kadangi šeima visuomenėje buvo kertinis akmuo, o jos organizacija, tvarka, jos konstrukcijos patvarumas – pamatu sistemos statymui, korekcijos moralinių ir psichologinių tendencijų visuomenėje. Islamas kreipėsi į šeimą, organizuodamas ją, tvirtindamas istorinius ir etinius pagrindus, būtinus jos vidinio gyvenimo sutvarkymui ir reguliavimui. Todël šeima buvo kuriama šiais etapais:
1. žmonos teisės santykiuose su vyru;
2. vyro teisės santykiuose su žmona;
3. vaikų teisės sabtykiuose su tėvais;
4. tėvų teisės santykiuose su vaikais;
5. paveldėjimas.
Papasakosime apie žmonos teises vyro atžvilgiu. Teisinių santykių pagalba, islamas nustatė ryšius tarp sutuoktinių teisingo, aiškaus lygiavertiškumo pagrindu. Moteris turi teisėtas šventas teises prieš savo sutuoktinį keičiantis tokiomis pat teisėtomis vyro teisėmis jos atžvilgiu.
Tas, kas stebi sutuoktinių santykius islame, studijuoja, kaip jis organizuoja juos, atkreipia dėmesį į tai, kad islamas savo įstatymų leidime ir savo įstatymuose stato vedybinius saitus tarp vyro ir moters gerumo, pagarbos, gerų darbų ir tinkamo elgesio pagrindu.
Vyro atžvilgiu žmona turi teisę į išlaidas. Sutuoktinis yra atsakingas patenkinti žmonos poreikius, tai yra dėl maisto, drabužių, gyvenamosios vietos, gydymo, prabangos dalykų, lydinčių išlaidų, o taip pat už jos socialinį statusą iš vienos pusės ir finansinę gerovę iš kitos.
„Elkitės su jomis deramai...“. Šventasis Koranas. Sura „Moterys“, ajatas 19.
Juk vedybinis gyvenimas – laimės šaltinis, meilės šaltinis ir švelnumo. Namuose žmogus randa poilsį ir stabilumą, o šalia savo žmonos – ramybę ir laimę.
Šeimos atmosfera labai priklauso nuo sutuoktinių santykių. Islamas įtikinėja gerai elgtis su žmona ir užpildyti jos gyvenimo psichologines puses, islamas kviečia vyra išnaudoti visas priemones, kad būtų patrauklus savo žmonai, prisitaikyti prie jos psichologinio ir jausminio potraukio.
Pagal islamo principus, moteriai duodamos lygios teisės su vyru, išskyrus tik tas, kurios susijusios su jos fizine, psichologine ir seksualine prigimtimi ir jos socialiniu statusu.
1. Teisė į išsilavinimą. Moteris turi tokią pat teisę į išsilavinimą kaip ir vyras. Brangus Allah‘o Pasiuntinys pasakė: „Žinių ieškojimas – pareiga kiekvieno musulmono ir musulmonės“. Norim atkreipti Jūsų dėmesį į tai, kad šituos žodžius ištarė Islamo Pranašas tada, kai Arabų pusiasalyje buvo labai mažai raštingų žmonių. Hadise, kurį pasakė Pranašas, panaudotas žodis „fars“, kas išvertus iš arabų kalbos reiškia „būtinas religinis nurodymas (įsakymas)“. Tais laikais, kai moters iš viso nelaikė žmogumi, kai jos neturėjo jokių teisių, Pranašas kviečia jas siekti žinių.
2. Teisė į darbą. Kaip vyrui, taip ir moteriai duota tokia pat teisė į darbą. Laisvame darbe nėra nieko, kas būtų jai uždrausta. Kaip žinoma, islamo įstatymuose (šariate) nenurodytas skirtumas tarp vyro ir moters, bet ištekėjusi moteris gali dirbti tik su savo vyro leidimu, nes šeimos gyvenimo būdas liepia jai daugiau rūpintis šeima ir atlikti santuokines pareigas.
3. Politinės teisės. Šios teisės visiškai duotos moterims, išskyrus teisę į valstybės valdytojo postą ir nacijos delegato. Ji gali užimti įvairius ministerijos, parlamento ir politinius postus.
4. Pilietinės teisės. Moteriai suteiktos teisės pačiai užsiimti valdytojo veikla, sudaryti sandėrius, parduoti ir pirkti ir t.t. Islamo supratime moteris yra savarankiškas juridinis asmuo ir, atsižvelgiant į tai, išlaiko atsakomybę.
Jeigu kalbėti apie moters vaidmenį šeimoje, tai ji yra pagrindas, siela, jos ramybė. Ji – šaltinis paguodos, ramybės ir psichologinio stabilumo vyrui. Ji – šaltinis švelnumo, meilės ir geraširdiškumo.
„ Jis tas, kas sukūrė jus iš vienos sielos ir padarė iš jos žmoną, kad nusiramintų pas ją...“ Šventasis Koranas. Sura „Užtvaros“, ajatas 189.
Sutuoktinių santykiai turi būti draugiški, pasikliaunantys, kad atmosfera šeimoje būtų pripildyta švelnumo ir meilės ir tada jokie nesklandumai negalės jos paveikti.
Sutuoktinių teisės ir meilė šeimoje (2)
„Iš Jo ženklų – kad Jis sukūrë jums iš jūsų pačių žmonas, kad jūs gyventumėte su jomis, sukūrë tarp jūsų meilę ir gerumą. Iš tiesų tie ženklai žmonėms, kurie mąsto.“
Šventasis Koranas. Sura 30, ajatas 21.
Iš tiesų, meilė ir gerumas yra svarbiausias šeimyninio gyvenimo pagrindas. Meilė – tai pirmoji sąlyga jaunos ir nepriklausomos šeimos, kuri garantuoja jų bendro gyvenimo sėkmę nuo pradžios iki jos egzistavimo pabaigos. Meilė, egzistuojanti tarp sutuoktinių – tai vienas iš Aukščiausiojo egzistavimo įrodymų, kuriuo Jis juos apdovanojo. Šito paslaptis yra tame, kad atskirai ir vyras, ir moteris nėra absoliutūs kūriniai, nes žmonių giminės pratęsimui ir naujos gyvybės sukūrimui jie reikalingi vienas kitam. Teisėta santuoka pašalina šią pusių nepilnatvę. Be to, vedybos, žiūrint iš šariato pusės, svarbu vyro ir moters kūno ir sielos visiškai harmonijai, teisingo naudos gavimo iš šeimyninio gyvenimo. Nes mūsų kasdieninis gyvenimas perpildytas įvairių sunkumų ir bėdų, tai kartais tarp sutuoktinių pradeda atsirasti tokie atmestini ir nepageidautini reiškiniai kaip neteisingumas, nelygiateisiškumas, melas ir išdavystė. Visa tai, kartu paėmus, atveda prie to, kad jauna šeima neišlaiko visų šių sunkumų ir išyra. Tam, kad išvengti tokios grėsmės, sutuoktiniai privalo žinoti savo šeimynines teises ir pareigas, sutelkti į jas daugiau dėmesio.
Šventasis Pranašas tam, kad žmonės žinotų savo pareigas, pasakė:
„Visi jūs esate atsakingi už savo prisiimtas pareigas. Atsakingas už liaudį – tai tas, kurio rankose valdžia, atsakingas už šeimą yra vyras, o moteris atsakinga už vaikus ir namus. Kiekvienas iš jūsų, priklausomai nuo jam skirtos atsakomybės, privalo vykdyti savo misiją prieš Allah‘ą“.
Pačioje savo bendro gyvenimo pradžioje, imamas Ali ir jo gerbiamoji žmona Fatima Zahra (ramybė jiems!) kreipėsi į islamo Pranašą su prašymu, kad jo šviesybė supažindintų juos su šeimyninėmis pareigomis. Visus reikalus už namų ribų Pranašas paskyrë Ali, o visus namų reikalus įvardijo kaip savo dukros Fatimos pareigą.
Vyrai ir moterys, pasekoje teisingo ir garbingo elgesio, sugeba sukurti tvirtą laimingo šeimyninio gyvenimo pamatą. Šalia to, jie visada turi vengti poelgių, kurie gali užtemdyti jų šeimyninę laimę. Kai kada nereikšmingos smulkmenos pasitarnauja ginčų, kaltinimų ir kivirčų atsiradimui.
Šventasis Pranašas leido sau pasakyti: „Žmonai pridera palaikyti šeimyninio židinio ugnį, gaminti maistą, sutikti ir pasveikinti vyrą, padėti jam nusiplauti rankas atnešant vandens ir rankšluostį. Ir nepridera žmonai atsakyti vyrui jo noruose be priežasties“.
Ir štai Pranašo kalba, kur jis kreipiasi į vyrus: „Kiekvienas vyras, leidęs sau paimti žmoną, privalo gerbti ją“.
Šventasis Koranas taip pat įsako vyrams su savo žmonomis elgtis gerai ir švelniai, vengiant neteisingumo ir grubumo su jomis.
„Elkitės su savo žmonomis garbingai“. Sura „Moterys“, ajatas 19.
Ir taip darosi aišku, kad svarbiausia šeimyninës laimės sąlyga – tai sutuoktinių savo pareigų ir teisių vienas kitam žinojimas. Bet negi gali vien tik žinojimas šių pareigų ir teisių suteikti laimę ir gerovę šeimoje? Juk žmonės neapsaugoti nuo klaidų ir visada yra pareigų vykdymo apleidimo pavojus. Kur kas greičiau į šį pavojų gali patekti jaunavedžiai, tik ką pradėję bendrą gyvenimą, dar neparagavę visų jo džiaugsmų ir sunkumų. Būtent čia, jei sugebëjimas atleisti ir nusileidimas abiejų pusių neis koja kojon su šeimyninių teisių žinojimu, bus suardytas šeimos pamatas. Nes teisių žinojimas ir sugebëjimas atleisti yra visiškai skirtingi ir vienas su kitu nesusiję principai, todël būtina žinoti ir ugdyti savyje tas vertybes, kurios padës sutvirtinti šeimą.
Žinoma, grožis, dalykiškumas, protas – nemažiau svarbios moters vertybës, bet kaip sako islamo Pranašo hadisas: „Garbingumas – moters puošmena“.
Pranašo pasakymai turi Šventajame Korane patvirtinimus:
„... garbingos moterys garbingiems vyrams, garbingi vyrai garbingoms moterims“.
Jei atkreipsime dëmesį į šį ajatą, kur pradžioje kalbama apie pasileidusius sutuoktinius, tai pamatysime,kad pradžioje kalba eina apie moterį. Dël to mes prieiname išvadą, kad didelë atsakomybë už šeimyninio židinio išsaugojimą užkrauta ant moters, būtent ji šeimyninio židinio saugotoja. Nemažiau svarbu ir tai, kad namų židinio šiluma, o taip pat šeimos tvirtumas priklauso nuo jos užuojautos, pritarimo, tarpusavio pagarbos, supratimo ir tarpusavio atleidimo. Šių vertybių nebuvimas gali įtakoti šiltos šeimyninës atmosferos ir švelnių santykių atšalimą.
Tarpusavio atleidimas pašalina iš širdžių grubumą, pyktį ir neapykantą.
Allah‘o Pasiuntinys leido sau pasakyti: „Turėkite atleidimą ir supratimą, kad pyktis ir neapykanta paliktų jus“.
Ir taip, jeigu mes norim užpildyti savo gyvenimą meile ir taika, žmona turi mokëti atleisti, o vyras privalo turëti tokias vertybes kaip kilnumas ir pasiaukojimas.
Taikos ir laimës Jums ir Jūsų šeimoms!